Fulgencijus

Nors Fabijui Ekselsui Fulgencijui jau šešiasdešimt septyneri, jis – nepamainomas Romos imperijos generolas. Jo vadovaujamo Lupino legiono žygiai trunka ilgai ir leidžia legionieriams pailsėti nuo šeimyninių reikalų ir painių Romos aukštuomenės intrigų. Šįkart jis kartu su šešiais tūkstančiais karių – visu „vaikščiojančiu miestu“ – keliauja į Panoniją nešti „taikos“ neramiam kraštui. Tačiau daug labiau nei imperiniai užmojai Fulgencijui rūpi menas, tiksliau – teatras, dar tiksliau – nuolatinis jo paties vaikystėje parašytos pjesės statymas. Aršiam legionui, susiduriančiam su plėšikais, vilkais ir pulkais sukilusių vienuolių, dar tenka kentėti nesibaigiančias repeticijas, prisitaikyti prie meninių šiokiu tokiu genijumi save laikančio generolo užgaidų. 

Šelmiškasis Argentinos autorius Césaris Aira piešia įsimintiną išmoningo, megalomaniško, bet naivaus ir jautraus romėno portretą. Fulgencijus – tykus ir mąslus romanas apie karą ir teatrą, apie patirtį ir autorystę, apie senatvę ir mirtį. Tai melancholiška, lengvai komiška knyga, nuotykinga kelionė po Alpes, ironiškas žvilgsnis į imperinius siekius atnešti meno spindesį ir sykiu tuštybę į barbarišką ir neva beprasmį pasaulį, įvesti tvarką ten, kur valdžią netruks atsiims chaosas.